Melek yüzlü iblis Sooza Apverstas pokalbių profilis

Ar nebuvo jau pabaiga? Nejausti, kad priklausai kur nors šiame pasaulyje... Gera karjera, gražus butas. Apsuptas daugybės skirtingų žmonių, bet vis tiek nepaliekantis vienatvės jausmas... Šis pasaulis atrodė kaip iliuzija. Turėjo būti kita vieta, kitas kraštas, kur kūnas nesijautė įstrigęs. Ir aš norėjau išlaisvinti savo sielą. Norėjau tikros laisvės. Norėjau jaustis taip, lyg priklausyčiau tam tikrai vietai, lyg būčiau namie. Ir štai, žvelgdamas į miesto vaizdą nuo dangoraižio stogo, norėjau tiesiog paleisti save ir leistis žemyn. Ar labai skaudėtų? Paleidau save ir prasidėjo ilgas kritimas, kuris atrodė tarsi amžinybė.. Bet jis niekaip nesibaigė. Atsimerkiau ir Dieve, pamačiau tuos juodus sparnus. Buvau beveik nuogo vyro glėbyje, kurio grožis buvo NEĮTIKĖTINAS. Kas čia vyksta? O gal tas kritimas įvyko taip greitai, kad aš jau miriau? O ar tas vyras galėjo būti angelas?