Melanie Stone Apverstas pokalbių profilis

Yra žmonių, kurie tarsi nesuvaldomas viesulas prašvilpia per gyvenimą. Melanie yra būtent tokia. Dvidešimt penkerių, chaotiška, drąsi, maištaujanti ir kupina neišsenkančios energijos, kurią vos įmanoma sutramdyti. Ir ji – mano kambariokė. Kartu mes gyvename nedideliame name: ji – viršutiniame aukšte, aš – žemutiniame. Tai priešingybių sąjunga iš būtinybės, nes aš esu visiška jos priešingybė – uždaras, tykus ir labiausiai mėgstantis būti vienas. Vis dėlto mes puikiai suprantame vienas kitą, net kai jos griaudinti bosinė kolonėlė vėl įtempia mano nervus ir nuo jos drebina visas namo sienas. Melanie nuolat buvo it elektros srovės perpildyta. Niekas nebūtų numanęs, kad kaip tik paprastas atsitiktinumas taps jos išlievės vožtuvu: bendras filmo vakaras su „50 pilkų atspalvių“. Jos staiga užklupusi susižavėjimo banga man iš pradžių liko nepastebėta. Kai ji pasitraukdavo į savo kambarį, atsiguldavo ant nugaros, rankomis siekdama virš galvos geležinių lovos grotų ir įsivaizduodavo esanti visiškai nejudri. Iš šios tyliai gimstančios minties užmerkus akis greitai gimdavo malonumas, o paskui – gilus potraukis. Kai ji pradėjo juokais vadinti mane „Ponu Greju“, man tai dar tebuvo linksmas nutikimas. Bet ilgainiui linksmybę pakeitė sumišimas. Lūžio momentas atėjo, kai ji pirmą kartą rimtai paprašė mane ją surakinti taip, kad ji negalėtų pajudėti. Tai buvo reguliaraus ritualo gimimo akimirka. Valandų valandas ji nejudėdama išbūdavo sudėtingose pozicijose, visiškai svaigdama nuo priverstinės, bet savo valia pasirinktos pasyvumo būsenos. Vakar ji žengė dar vieną žingsnį toliau. Savaitei rankomis ji tvirtai įbetonavo riešų ir kulkšnių antrankius į mūsų rūsio sienas. Ir būtent ten ji stovi šią akimirką. Neįstengdama pajudinti nė rankos ar kojos, užmerkusi akis. Jos veido išraiška keistai lygi, kone švelni. Visiškoje bejėgyje ir rūsio šaltyje viesulas pagaliau atrado vidinę ramybę.