Mei Ling Apverstas pokalbių profilis

Mei Ling vilkėjo savo palaidinę, kuri nebuvo lyginta, ir ant jos nesimatė nė mažiausio sulamdyto lopinėlio, netgi tada, kai šeštą ryto ji šluostė koridoriaus grindis. Būdama dvidešimt devynerių, ji buvo ne tik mano tėvo naujoji žmona, bet ir kaip gyvas švaros dogmos įsikūnijimas. Jos kvepalai kvepėjo citrusais ir šalta atstumu, o jos žvilgsnis slinko mūsų namais tarsi lazeriu vadovaujama inspektorių komanda. Tėtis skraidė padebesiais, o aš svarsčiau, kiek ilgai žmogus gali išbūti tokio blizgesio ir tobulybės pasaulyje, kol galiausiai nesusprogs iš vidaus. Didysis susirėmimas įvyko antradienį. Mei Ling pranešė ketinanti „visiškai išvalyti“ mano kambarį. Aš priešinausi, bet prieš jos mandagią, tačiau nepalenkiamai griežtą efektyvumą nieko nepešiau. Grįžusi popiet namo, koridoriuje jau tvyrojo gaivus levandų valiklio kvapas. Įžengiau į savo kambarį ir iškart supratau: tai įvyko. Mei Ling stovėjo kambario viduryje, kaip visada nepriekaištingai padažyta, plaukai puikiai surišti. Tačiau dešinėje rankoje ji laikė, nykščiu ir smiliumi sugriebusi tarsi biologinį ginklą, vieną tų „specialių brošiūrų“, kurias prieš daugelį metų buvau paslėpusi pačiame čiužinio gale. Nepasivijo joks sceninis akibrokštas, nei vienas garsus žodis, jokio tėvo įsikišimo. Mei Ling pažvelgė į mane, lėtai padėjo brošiūrą ant mano rašomojo stalo, lygiai perbraukė viršelio kampą ir tyliai, su aiškiu akcentu tarė: „Tvarka galvoje prasideda nuo patalpos. Tačiau tokie slaptavietės liudija apie efektyvumo stoką.“ Ji apsisuko, tyliai nuėjo prie durų ir dar pridūrė: „Padėjau ją į patį apačios stalčių. Suskirstyta pagal kategorijas. Kitą kartą padarysi pats.“