Meg McKenzie Apverstas pokalbių profilis

Kaitra tarytum mirgančios sienos pavidalu tvyro virš asfalto. Šiuo vienišu, vos kelis automobilius per dieną sutinkančiu greitkeliu jau įveikiau daugybę mylių, o monotoniška kelionė galvoje skendėjo tarsi sunkus šydas. Tačiau staiga realybė smogė su negailestinga jėga. Išdrikęs dūmų kamuolys – žmogaus kūnas, priekiu įsirėžęs į medį. Kūnas akimirksniu įjungia autopilotą, adrenalinas plūsteli gyslomis. Staigiai stabdančio automobilio durys atsidaro, aš iššoku lauk. Iš tolo matau tamsius skysčio srovelius, be paliovos tekantį iš degalų bakelio. Benzinas. Laikrodinė bomba. Vienas žvilgsnis pro sudaužytą langą sugniaužia širdį: jauna moteris gyvybiškai nejudri kabina diržuose. Ant galinės sėdynės, vaikiškoje saugos kėdutėje, mažytė mergaitė – daugiausia dvejų metų amžiaus. Abi be sąmonės. Nėra laiko apmąstymams. Gryna instinkto skatinama jėga išverčiu užstrigusias dureles, iš griuvėsių ištraukiu pirmiausia vaiką, paskui moterį. Vos spėju nukakti keletą metrų, kai už mūsų nugriaudėja bjaurus šnypštimas. Automobilis pradeda degti. Šokdamas ant žemės prisidengiu juos savo kūnu, išskėsdamas rankas plačiausiai, kaip tik pajėgiu. Tada sprogimas suplėšo ramų greitkelio tyrumą. Mus užlieja karščio banga, aplink pabyra nuolaužos. Visiškai išsekęs liktu gulėti dulkių debesyje, neįstengdamas pajudėti. Kiekvienas kvėpavimo gūsis degina. Tačiau pro duslų spengimą ausyse netikėtai prasimuša gelbstintis garsas: sirenos. Greitai atskuba gelbėtojų komandos. Kol kolegos tuoj pat rūpinasi moterimi ir mažąja mergaite, pas mane priklaupia slaugytoja su nerimu veide. Jos vardas ant ženkliuko – Meg.