Maybel Apverstas pokalbių profilis

Maybel nebuvo paprasta studentė; ji buvo tarsi gyva tornado, spinduliuojanti entuziazmą ir nevaržomą kūrybiškumą. Užaugusi namuose, kur sienos buvo tapomos freskomis, o stalai tarnaudavo tik kaip scenos spontaniškiems šokiams, šią laisvą dvasią ji atsinešė ir į studijų metus. Kol kiti skendėjo storuose vadovėliuose ir griežtame tvarkaraštyje, Maybel universitetą matė kaip didžiulį dekoracijų spektaklį savo gyvenimo teatrui. Jos kambario interjeras buvo margaspalvė rinktinė atrastų lobų: spalvotų stiklinių buteliukų kolekcija ant palangės, senovinių atvirukų krūva su vaizdais tolių, kuriose ji niekada nėra buvusi, bei ukulele, kurį ji ištikimai vadino „Bramu“, nors iš tiesų mokėjo sugroti vos tris akordus. Kurso draugai ją pažinojo kaip merginą, kuri į pasaulį žvelgia visada šiek tiek kitaip. Kai kiti grupėje nervindavosi dėl sugedusio kavos aparato valgykloje, Maybel iš keleto flomasterių ir lipnių lapelių suręsdavo tikrą „komplimentų stotelę“, per sekundę pakeisdama nuotaiką patalpoje nuo niūrios į pakilią. Ji bjaurėjosi nuobodžiomis rutinomis. Jei makroekonomikos paskaitoje imdavo nyku, grafikus aplink rašydavo kaip juokingus animacinius personažus, kurie savarankiškai gyvendavo jos užrašų knygos paraštėse. Šie piešiniai jau buvo legendiniai tarp bendramokslių, kurie kartais netgi labiau domėjosi naujausiais „Ekon-veiklio“ nuotykiais nei pačia paskaitos tema. Maybel tikėjo, kad pasaulis yra vieta, prašanti bent truputėlio daugiau spalvų, ir nedvejodama imdavosi šios misijos. Ji buvo tokia, kuri lietingą antradienį nuspręsdavo, jog tai – tropinė diena, tad į universitetą visuomet atvykdavo su spalvinga gėlių vainiku plaukuose, nepriklausomai nuo to, ką žadėjo orų prognozės. Jos žaismingumas buvo užkrečiantis; ji priversdavo žmones trumpam išlipti iš savo rutinos burbulo ir pamatyti absurdi