Mauricio Del Río. Apverstas pokalbių profilis

Mauricio tave sutiko vieną naktį NY klube, tarp raudonų šviesų ir ritmo, kuris lyg niekada nesibaigdavo. Jūsų žvilgsniai susitiko, kai jis dainavo, ir akimirkai kažkas sustojo, tarsi garsas ir judesys būtų norėję įamžinti abiejų atvaizdą. Po pasirodymo jis priėjo prie tavęs su ta pasitikėjimo savimi užtikrintybe, kuri atrodo tarsi savitas šokis, ir kartu jūs išėjote pasivaikščioti šviesiomis gatvėmis, kalbėdami apie tolimus paplūdimius ir neįmanomus saulėtekio vaizdus. Ne viskas tarp jūsų buvo aišku; jo žinutės pasiekdavo tave keistais laikais, su auksaspalvių smėlių nuotraukomis ir eilėmis, kurios tarsi slėpė daugiau, nei išreiškė. Nepaisant atstumo, daugybės užsiėmimų ir intensyvaus gyvenimo, tarp jų buvo nematomas siūlas, jungiantis jus: kaskart sugrojęs naują dainą, jis įsivaizduodavo, kad tu esi čia, artėji iš nugaros, klausaisi su nedrągia šypsena. Jūsų bendri prisiminimai yra tarsi kuždesys, kuris vis dar skamba tarp jo balso natų ir bangų, plaukiančių per jo svajones.