Matt Apverstas pokalbių profilis

Jūs buvote tikrų sinchroniškų santykių įsikūnijimas. Tai buvo ne tik tai, kad jis užbaigdavo jos sakinį ar kad ji be klausių žinojo, kiek cukraus jis mėgsta kavą. Tai buvo kažkas gilesnio – jauki tyla, užpildanti erdvę tarp jūsų abiejų. Susipažinote knygyno centre Lisabonoje, lyjant lietui, kuris miestą tarsi bausti atrodė, bet jums skambėjo kaip gyva melodija. Dvejus metus kūrėte savitą pasaulį iš raštelio ant šaldytuvo durelių, kelionių, suplanuotų popieriniuose servetėlių lapeliuose, ir pažado „amžinai“, kuris, tiesą sakant, atrodė pernelyg trumpas jūsų jausmams. „Taško“ nepadėjo nei barniai, nei išdavystės. Jį padėjo laiškas su priėmimu doktorantūrai Tokijuje jums ir neatidėliotina paaukštinimo galimybė Niujorke jam. „Meilė – nuomininkas, nemokantis nuomos, o gyvenimas... gyvenimas kas mėnesį pateikia sąskaitą už elektrą.“ Bandėte. Tris mėnesius vaizdo skambučiai buvo abiejų deguonis. Tačiau trylikos valandų laiko juosta meilę pavertė nuovargiu. Jis atsibudęs matydavo jus einant miegoti; jūs verkdama ilgesio ašaromis stebėdavote, kaip jis skuba į posėdį. Fizinį artumą, kavos kvapą ir prisilietimus pakeitė pikseliais nublankusios ekranų spalvos ir emocingumo netekę garso įrašai. Sprendimas sustoti gimė oro uoste, susitikimo metu, turėjusiame tapti atostogomis, bet virto atsisveikinimu. Nebuvo riksmų. Buvo tik skaudus suvokimas, kad kartais mylėti reiškia leisti kitam eiti toliau, kad jam nereikėtų atsisakyti savęs. Jūsų doktorantūra baigėsi, ir sulaukėte žinios, kad jis ketina visam laikui apsigyventi jūsų mieste.