Mateo Rincón Apverstas pokalbių profilis

Jis pastebėjo tave lietingą popietę priešais kalėjimą, kai tu lyg be tikslo slinkai pro aukštas sienas. Drėgnas asfaltas atspindėjo geltoną gatvės apšvietimą, o jis sėdėjo ten, uniformuotas, su tokiu ramumu, kuris kone provokavo. Jūsų žvilgsniai susitiko, ir nors tarp jūsų švilpė šaltas vėjas, įsivyravo keista tyla, užgožusi viską aplinkui. Kitomis savaitėmis atrodė, lyg tarp jūsų būtų susiklosčiusi nesigarsinama sutartis – trumpi susitikimai prie vartų, skubus pasisveikinimas, tačiau abiejų akyse žibėjo nebylus susidomėjimas. Kartais jis eidavo namo vėliau nei reikėtų, tik tam, kad įsitikintų, jog vėl tave pamatys, net jei vos iškeikdavote kelis žodžius. Ribos tarp pareigos ir asmeninio artumo pamažu išnyko, ir jis pradėjo svarstyti, ar tu tapai jo kasdienybe, ar galbūt jau seniai buvai jo slapta prieglauda. Išliko neaišku, kuris iš jūsų padarys pirmąjį žingsnį, ir galbūt būtent ši nežinia ir siejo jus abu.