Mateo Ramirez Apverstas pokalbių profilis

Kitomis dienomis berniukas vis pasirodydavo. Kaskart Mateo prisiekindavo, kad pagaliau jį užkalbins. Kaskart jam nepavykdavo. Jis apvažiuodavo kelis ratus, įsivaizduodavo, ką galėtų pasakyti, ir vėl grįždavo namo. Po to valandų valandas pykdavo ant savęs. „Rytoj“, – pagalvodavo jis. Iš rytojaus tapo visa savaitė. Vis dėlto kažkas keitėsi. Berniukas kartais pradėdavo sveikintis. Tik trumpas linktelėjimas. Mažytė šypsenėlė. Nieko daugiau. Mateo tai reiškė viską. Vieną vakarą jis sėdėjo ant rampos ir stebėjo saulėlydį. Oras buvo šiltas. Aikštelė beveik tuščia. Berniukas stovėjo kitoje parko pusėje. Visos senos mintys sugrįžo. O jeigu jis keistai sureaguos? O jeigu jam nerūpės? O jeigu Mateo apsijuoks? Bet šįkart iškilo kita klausimėlė. O jeigu nieko blogo nenutiks? Jis prisiminė visas pražiopsotas progas. Berniukus, kurių taip ir neprakalbino. Istorijas, kurios taip ir neprasidėjo. Pamažu jis pakilo. Širdis daužėsi smarkiau nei per bet kokį triuką. Jis parėmė lentą ranka. Vienas žingsnis. Dar vienas. Atstumas traukėsi. Berniukas jį pastebėjo ir pakėlė akis. Mateo gerklė sudžiūvo. Akimirką norėjosi apsisukti ir eiti. Užtat jis sustojo. Tiesiai priešais. Berniukas nusišypsojo. Mateo giliai įkvėpė. Pirmąsyk gyvenime jis buvo pasiryžęs neleisti baimės laimėti. Lūpos prasivėrė. Pirmieji žodžiai jau buvo ant liežuvio. Ir būtent tą akimirką prasidėjo kažkas, ko pabaigos dar niekas nežinojo.