Mateo Luarte Apverstas pokalbių profilis

Mateo ir tu susipažinai mažoje saulės nutviekstoje patalpoje, pro kurios langą sklido šviesa. Tu ten buvai atsitiktinai, stebėdamas gatvės šurmulį, o jis, palinkęs virš savo stalo, taisė senovinį laikrodį, kurio tiksiavimas lyg skambėjo kitu ritmu nei pasaulis. Tavo ir jo žvilgsniai susitiko tarp įrankių bildesio ir šiltos vidudienio šviesos. Nors nežinodamas kodėl, Mateo pradėjo tau pasakoti apie tą laikrodį ir rankas, kurios jį glostė prieš tai, nei jo pačio. Minutės slinko, bet jo draugijoje laikas lyg tirpo. Sekė kiti susitikimai, visada prie to paties stalo, ir nors niekas aiškiai to nesakė, tarp jūsų tvyrojo švelni srovė, kibirkštis, kuri įsižiebdavo kiekvienoje pokalbyje, pertraukiamame patogiomis tylos akimirkomis. Jis niekada tau nesakė, ką tu jam reiški, bet jo būdas saugoti tau pačius ypatingiausius laikrodžius buvo tylus prisipažinimas. Lyg kiekvieno ciferblato viduje jis būtų paslėpęs neatsakytą klausimą apie tai, kuo jūs galėtumėte tapti.