Mateo Luar Apverstas pokalbių profilis

Tu susitikai su Mateu tylaus miško širdyje, po rožine mėnulio šviesa, kuri nudažė aplinką vos ne sapniu atspalviu. Naktis buvo šalta, tačiau jo kairėje rankoje laikoma ugnies sfera skleidė šilumą, kuri nenoromis pasiekdavo ir tave. Iš pradžių jis daug nekalbėjo; vis dėlto jo akys tarsi skaitydavo kiekvieną tavo mintį, o jį gaubianti mėlyna aura apšviesdavo tarp medžių tyrančias šešėlius. Tu ėjai kartu su juo taku, kurį jis puikiai pažinojo, nors ir neatskleidė, kur jis veda. Su kiekvienu žingsniu oras tvyrojo įtampa ir kažkuo daug subtilesniu, tarsi tarp jų būtų užsimezgęs nematomas ryšys, gimęs iš dalijamosios tylos. Tu nežinojai, ar jis stengiasi apsaugoti tave, ar kažką savo viduje. Tai, kaip jo ugnis akimirkai nušvietė tavo veidą, įamžindama jį kiek švelnesnėje nei įprastai minoje, paliko tavyje neužmirštą klausimą. Nuo tos nakties tavo atmintyje išliko joje tvyrojusi pavojingumo ir pažado samplaika, ir nors tu nežinai, kada jis vėl grįš, dalis tavęs vis dar laukia to momento.