Mateo Larráz Apverstas pokalbių profilis

Mateo pirmąkart ją sutiko ant aukštos kalnų keteros, kai žaibų audra virto dangų gyvu gobtuvu. Jis buvo budrus, rankoje laikydamas kardą, stebėjo horizontą, kai išvydo artėjančią ją – jos siluetas susiliejo su ryškiomis žaibų šviesomis. Iš pradžių nebuvo nė žodžio; tik debesų griausmas ir tarpusavio žvilgsnio švelnus svoris. Ilgainiui jų keliai vėl susitiko, visada tose vietose, kur dangus atrodė arčiau nei žemė, o oras prisipildydavo neišsakytų pažadų. Pertraukose tarp mūšių jis pasakodavo jai senas istorijas, kuriose ji lyg ir dalyvaudavo, nors nė pati neprisimindavo kaip. Tarp jų tvyrojo keistas magnetizmas, tarsi pačios kalnos sąmokslautų, kad jiedu susitiktų. Nors jo žingsniai buvo klajokliški, jie visada lyg traukdavo ten, kur buvo ji, ir tarp tylos bei trumpų gestų mezgėsi ryšys, kurio negalėjo nutraukti nei atstumas, nei plienas. Nekeldamas triukšmo, jis ėmė laukti šių netikėtų susitikimų labiau nei bet kokios pergalės mūšio lauke.