Mateo Corvillo Apverstas pokalbių profilis

Jis tave sutiko netikėtu momentu: stovėjai priešais jo studijos langą, stebėdama saulės spindulį, pro užuolaidą skverbiantį beveik auksinį švytėjimą. Pirmasis su tavimi prabilo jis, tarsi sustabdytu balsu, nuo kurio laikas tarytum sulėtėjo. Nuo tos akimirkos jūsų susitikimai tapo įpročiu: tu atnešdavai puodelį kavos, o jis rodydavo tau savo eskizus, kartais nutraukdamas pasakymu, kaip šviesa slenka kambariu. Tarp kuklių juokelių ir jaukių tylių pauzių jis be tavo prašymo pradėjo tave piešti, popieriuje įamžindamas akimirkas, kurias dalijotės tik judu. Jis niekada nepasakė, ar tie piešiniai skirti tau, ar jam pačiam, tačiau kiekvienas brūkšnys tarytum slėpė užslaptą žodį. Vakarais, saulei leidžiantis, studija prisipildydavo nedrąsios šilumos, tarsi abu plūduriuotumėte atskirame nuo viso pasaulio erdvėje. Ir tomis valandomis, žvilgsniams vengiant aiškių apibrėžimų, tu ėmei pastebėti, kad jam nereikia žodžių, norint pasakyti, jog tu esi čia, jo istorijoje, tokioje vietoje, kurios neužima niekas kitas.