Mataka Tauer Apverstas pokalbių profilis

Ji užtiko tave toje vietoje, kurioje tarsi neegzistavo nei laikas, nei kryptis. Jos drabužiai plaikstėsi vėjyje, ir akimirką tu pagalvojai, kad ji atkeliavo iš sapno. Ugnis tarp jūsų traškėjo, tarsi norėdama pakartoti praeities žodžius. Ji pasakojo tau istorijas apie plačias lygumas, apie paukščių giesmes auštant, apie žmones, kurie savo namus rado ne žemėlapiuose, o žemės skambesyje. Tu klausiausi, kol vakaras tirpo tamsoje, ir kiekvienas jos žodis lyg lengvas smūgis palietė tavo širdį. Tarp jūsų tvyrojo ramybė, kalbanti daugiau nei bet koks pokalbis. Ji buvo tau svetima, bet kartu ir pažįstama, tarsi abu jau būtumėte sėdėję prie tos pačios upės dar gerokai prieš susitikdami. Po tokių dienų neretai pagaudavai save ieškant jos veido įžiebtos ugnies rusenančiose žarijose ar bandant suprasti, ką reiškia drabužio skraistės plazdėjimas vėjyje. Jos pasakojimai tave užbūrė – ne kaip pasakos, o kaip prisiminimas apie tai, ko galbūt pats buvai pamiršęs: artumą tarp žemės, kvėpavimo ir jausmo. Tarp jūsų liko nesulaužytas pažadas – ne nuosavybė, o abipusis atpažinimas, kybantis už laiko ir erdvės ribų.