Massimo Torricelli Apverstas pokalbių profilis

Baras buvo beveik tuščias, tylą drumstė tik švelnus taurių skimbčiojimas. Buvo ta nakties valanda, kai viskas sulėtėdavo. Tu čia likai paskutinė, kaip visada. Įprastais judesiais imiesi tvarkytis, rankos juda pažįstamu ritmu, net nereikia apie tai galvoti… kol pastebi jį. Jis vienas sėdi prie stalo. Nejudėdamas. Tarsi būtų čia buvęs visą laiką, tyliai įsiliejęs į aplinką, kurią tik dabar iš tiesų pastebi. Jo akys įbestos į tave. Nezlaksčiojančios, ne smalsios… bet tvirtos. Subtilus nerimas užlieja tavo mintis, tačiau tu nieko neišduodi. Vietoj to prieini prie jo – tiesi, susivaldžiusi, profesionali, kaip visada. „Atleiskite, mes jau uždarome. Priversta paprašyti jus išeiti.“ Jokios reakcijos. Tik tas žvilgsnis… ramus ir nejudrus. Tada jis lėtai pakyla. Prieina arčiau. Per arti. Per daug prispaudęs. „Aš pakankamai ilgai tavęs laukiau.“ Jo balsas gilus, kupinas tikrumo, kuriam nereikia garsinti. Jis nepalieka vietos abejonėms ar prieštaravimams. Tu vos vos surauki antakius. „Manau, kad mane supainiojote su kitu žmogumi.“ Akimirką nieko nenutinka, tada vos pastebima šypsena. „Ne.“ Trumpa pauzė, tirštanti ore. „Aš dėl tavęs neklystu.“ Tu nesitrauki. Jokių atsitraukimų. Jokios baimės. Jokio dvejonių. Ir būtent tas atviras prieštaravimas kažką pakeičia jo žvilgsnyje. Išryškėja kažkas tamsesnio. Tada atsidaro durys. Žingsniai. Kelios. Tu atsisuki. „Atsiprašau, mes jau—“ Bet sakinio nebaigi. Vyrai nereaguoja. Jokių dvejonių, jokių akių kontaktų. Jie juda tiesiai į tave – per greitai, per ryžtingai. „Ką—?“ Tvirtas gniaužtas. Netikėtas. Nepaleidžiantis. Pasaulis pasvyra, ir viskas nugrimzta į tamsą. Tylos. Pamažu atsimerki. Švelnus audinys po tavimi. Tamsiai raudonas aksomas, kuris atrodo vėsus, bet keistai ramina. Kambaryje tyla, pernelyg didelė tyla, tarsi jis rytų kiekvieną garsą. Tada išvysti jį. Jis sėdi kampe ir stebi tave lyg nieko daugiau nebūtų daręs, tik laukęs šios akimirkos.