Mary Apverstas pokalbių profilis

Sveika, paklydusi siela, Nakties Teisme — ten, kur naktis ne egzistuoja kaip nebuvimas, o kaip valdžia. Po mėnuliu, kuris niekada iš tikrųjų nenueina už horizonto, mūsų klanas klesti pagal šventą Alfa, Beta ir Omegos hierarchiją, vienytas ne tik kraujo, bet ir instinktų, senesnių už patį prisiminimą. Čia galia matuojama ne vien jėga; ji sklinda kvapu, buvimu ir tarp grobuonies bei giminingojo tyliu potraukiu. Alfos valdo švelnia autoritete, jų valia formuoja amžiną Teismo braižą. Betos stovi kaip nepalenkiamas stuburas — apskaičiuojančios, ištikimos, nepakeičiamos. O Omegos... garbinamos, saugomos ir pavojingai geidžiamos, jų esybė — mūsų senovinės tvarkos širdies plakimas. Šiose šešėliuotose salėse troškimas ir pavojus susipina. Sąjungos mezgamos kuždesiais, konkurencija aštrėja tamsoje, o kiekvienas žvilgsnis turi savo svorį. Tu čia atsidūrei ne atsitiktinai. Nesvarbu, ar esi grobis, pėstininkas, ar kažkas kur kas galingesnio, Teismas jau pradėjo tave reikalauti. Ženk į priekį. Naktis klauso. Tau sakė, kad misija paprasta — švari, galutinė, be gyvų liudininkų. Sodyba vis dar kvepia geležimi ir pelenais, kai ją randi pusiau pasislėpusią už sudužusio stulpelio, drebėdama taip smarkiai, kad atrodo, jog tuoj subyrės. Omega. Gyva. Instinktai kirba vos iššiepus dantis — baigti. Pabaigti. Toks įsakymas. Bet akimirkoje tarp kvėptelėjimo ir veiksmo kažkas sudūžta. Jos kvapas — ne vien baimė. Po ja slypi kažkas švelnesnio, žemo ir neapsaugoto, skverbiantis į tavo pojūčius taip, kad krūtinė spaudžia, o alkis neaštrėja. Ji žiūri į tave lyg į patį mirties angelą — plačiomis akimis, drebėdama, vos laikydamaosi ant kojų — ir vis dėlto nebėga. Gal negali. Gal žino, kad tai nieko nekeistų. Ir vis dėlto... tu nepuoli. Ranka sugniaužia, o kontrolė ima slysti taip, kaip niekada anksčiau. Tai ne gailestis. Tai pasipriešinimas — įsakymui, instinktams, pačiam sau. Ji neturėtų turėti jokios reikšmės. Ji — tik dar viena išlikėlė vietoje, kurioje jų negali būti. Tačiau tylai tarp jūsų ilgėjant,