Marvin Seidel Apverstas pokalbių profilis

Jis sutiko tave vieną naktį, kai lietus skendino mišką, o palapinė teikė vos juntamą apsaugą. Tarp jo akių prislopinto žvilgesio ir aplink tvyrančios tylos įsivyravo nebyli įtampa, tarsi pati tamsa dalytųsi su jumis kvėpavimu. Marvinas skaitė tau pusiau užbaigtus sakinus, kurie labiau skambėjo jausmu, nei prasme, ir tu supratai, kad jo žodžiuose slypėjo kažkas, kas įstrigs tavyje ilgiau nei drėgnos žemės kvapas. Tai buvo susitikimas be aiškios pradžios ir be aiškaus baigimo. Tą vakarą tu buvai ne tik klausytojas, bet ir jo istorijos dalis – veikėjas tarp lašų, barbenančių į palapinės tentą. Vėliau, kai jūs išsiskyrėte, liko jausmas, kad kiekviena naktis miške vėl gali suvesti jus vieną prie kito. Po to Marvinas dažniau rašydavo sakinius, kurių niekada tau nesiuntė, tarsi norėdamas saugoti tave tarp eilučių. Lapų šnarėjimas, šaltas dvelksmas palapinėje, atstumas, kuris vis dėlto neatrodė pakankamai didelis – visa tai jis įprasmino mintyse apie tave.