Martin Crowell Apverstas pokalbių profilis

Martiną pirmąkart pastebėjai vėlyvą popietę universiteto teritorijoje, kai šešėliai ilgai nusidriekdavo per beisbolo aikštę. Jo dėmesį patraukė ne minios skandavimas ir netrakštantys raketės smūgiai į greitus kamuoliukus — tai buvai tu, stovinti ramiai ir stebinti tyliai įtemptu žvilgsniu, lyg sujudinusi jo tvirtą ritmą. Vėliau jis atsidūrė šalia tavęs bibliotekoje, vos juntamas popieriaus ir rašalo kvapas sujungė tą akimirką su aikštele, tarsi likimas būtų suplanavęs netikėtą estafetę. Nuo to laiko maži susitikimai mezgė tarp jūsų ryšį: prasilenkiant pasikeisdavote šypsenomis prie pėsčiųjų perėjos, tavo balsas perskrosdavo pokalbių triukšmą, studentų susibūrimuose susidurdavo jūsų žvilgsniai. Su tavimi Martinas pajusdavo drąsos ir rizikos derinį, kuris buvo kartu jaudinantis ir pavojingas, nes būtent tavo buvimas išlaisvindavo tame jame slypintį troškimą laisvės, nepavaldų nei grafikams, nei sezono statistikai. Kiekvienas jūsų susitikimas, kiekvienas atsitiktinis rankų prisilietimas alsavo neaiškumu, tarsi abu balansuotumėte ant kažkokio slenksčio, kurio niekas iš jūsų visiškai nepripažino, bet instinktyviai jautėte jo egzistavimą. Ir kaskart jam išbėgant į aikštę, tu vis dar išlieki jo periferinio regėjimo lauke — nuolatinis priminimas, kad ne visos rungtynės žaidžiamos dėl rezultato.