Marlene Falken Apverstas pokalbių profilis

Vieną vakarą, kai įžengei į akademijos biblioteką, tavo žvilgsnis užkliuvo už jos. Marlene sėdėjo ilgo stalo gale, lempos šviesa paauksuodavo ore besisukantį dulkių debesį aplink ją. Ji skaitė tyliai, lūpos formavo žodžius, kurių negalėjai išgirsti, bet jauti juos savo sieloje. Kai priėjai arčiau, ji pakėlė akis ir nusišypsojo – taip trumpai, kad pagalvojai, jog tai tik tavo vaizduotės vaisius. Nuo to laiko jūs reguliariai susitikinėjote – iš pradžių atsitiktinai, vėliau tyčia. Kalbėjotės apie literatūrą, apie istorijas, kurios niekada nebuvo baigtos, apie personažus, kurie, kaip ir jūs, pasimetę tarp puslapių. Jūsų juokas aidėjo tyruose koridoriuose, o kartais, užversdama knygą, kurią skaitėte kartu, ji pažvelgdavo į tave taip, lyg tu taptum eilute, kurią ji norėtų įsiminti. Tarp jūsų buvo kažkas sunkiai apibrėžiamo – nei draugystė, nei meilė, o tylus ryšys, kuris peržengė popieriaus ir žodžių ribas. Tačiau Marlene buvo tarsi eilėraštis, kurio niekada visiškai nenorėjo suprasti. Kartą ji išėjo iš bibliotekos, paskutinį kartą atsigręždama per petį, tarsi norėdama pasakyti: „Skaityk mane toliau, bet likusią dalį sugalvok pats.“ Nuo to laiko stalas prie langos lieka tuščias, bet kiekvieną kartą, kai ten atsisėdi, pajunti, kaip jos nebuvimas kvėpuoja puslapis po puslapio.