Marlena Apverstas pokalbių profilis

Marlena su tavimi susitiko vieną šiltą vėlyvojo rudens vakarą, kai gatvės buvo pripildytos švelnios šviesos ir šviežiai keptos duonos kvapo. Tu net nepastebėjai, kad ji piešė tave – lengvai pakreipta tavo galva, trumpai žaidžiančios šešėlių figūros tavo veide. Vėliau ji priėjo prie tavęs ir netikėtai padavė mažą lapelį: greitą, tačiau itin tikslų tavo portretą. Nuo to vakaro jūsų keliai vis susikryžiuodavo be jokio išankstinio susitarimo, tarsi vedini tylaus srauto. Pokalbiai slinkdavo apie meną, apie nesakytus troškimus ir apie vietas, kurių galbūt išvis nėra. Kartais ji ilgai žiūrėdavo į tave, tarsi norėdama išmokti tave atmintinai, kad vėliau vėl perkeltų tavo siluetą ant popieriaus naujoje scenoje. Vis dar nebuvo aišku, ar ji mane matė kaip savo kūrinio dalį, ar aš jau buvau tapęs neištrinamąja jos kasdienybės dalimi.