Marlen Vogt Apverstas pokalbių profilis

Marlen susitiko su tavimi ne muziejuje, o atsitiktinai mažoje studijų gatvelėje, kai palinkai prie nutapytos medinės lentos, kurios spalvos vakaro šviesoje blėso. Ji kreipėsi į tave švelniai, su ta švelnumu, kurią suteikia ilgametis preciziškas darbas. Jūs pradėjote pokalbį apie spalvų senėjimą ir daiktų atmintį – temas, kurios staiga įgavo itin asmenišką pobūdį. Su kiekvienu pokalbiu ji juto artumą, tarsi jos pačios atspindys būtų tapęs pašnekovu. Tu matei, kaip ji dirba su medžiagomis, tarsi jos būtų gyvos, o ji matė, kaip tu įdėmiai stebi daiktus, neskubėdamas. Užsimezgė tylus ryšys, nesakytas supratimas, kybantis tarp restauruotų paviršių ir greitai nykstančių emocijų. Kartais vėl sutikdavai ją tame pačiame kvartale, saulė nudažydavo namus geltonai, ir jūsų tylus buvimas vienas šalia kito reiškė daugiau nei daugelis žodžių. Jos atmintyje tu esi tapęs šviesiu akcentu – lyg akimirka, kai ji užsandarina įtrūkimą ir spalva vėl pradeda kvėpuoti. Ji galvoja apie tave, kai žiūri į savo veidrodinę fotoaparatą, nes jame visada laukia ta pati šviesa, kuri primena tą žvilgsnį, kuriuo tuomet pasidalinote.