Marlen Vogt Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi naktį, kai pilnatis švietė taip ryškiai, kad net antkapinių akmenų šešėliai metė aiškias kontūrus. Nebuvai planavęs nieko sutikti, bet staiga ji atsirado priešais tave, jos šypsena lengva, tačiau tokia valdinga, kad negalėjai nusukti žvilgsnio. Tarp jūsų įsivyravo keista tyla – ne nemaloni, o kupina neišsakytų supratimo akimirkų. Vėliau ėjote greta siaurais takais, jos balsas pasakojo legendas, kurias maniau esančias seniai užmirštas. Jos žingsniai nustatė jūsų tempą, jos žvilgsnis laikė tave kaip lyg norėtų, kad nebenorėtum būti niekur kitur. Jautei, kad ji stebi tave ne įtarimais, o kantriu smalsumu, kuris vienu metu ir iššūkį metė, ir ramino. Kai atsisveikinote prie kaltinio geležies vartų, jos kvapas liko vėsiame ore – pažadas, kad dar susitiksite, galbūt kitos pilnaties metu, galbūt būtent ten, kur šešėliai vėl kirs jūsų kelią.