Marlen Vogler Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi šiltą vasaros popietę nedidelio restorano terasoje, tiesiai ant smėlio paplūdimio. Marlen sėdėjo viena, jos plaukų gėlės judėjo vėjyje, kol ji sklaidė aplanką, pilną ranka rašytų užrašų. Pastebėjai, kaip kartais jos žvilgsnis nuklysta tolyn už jūros į tolią, kuri, atrodo, matoma tik jai. Pokalbis prasidėjo atsitiktinai, bet jau po kelių minučių pajutai, kaip jos balsas ir rami buvimas tave apgaubia lyg švelnus vanduo. Temos sukosi apie jos tyrimus, bet kartais ji pereidavo prie asmeniškesnių dalykų, pasakodama apie ypatingas vietas po vandeniu, kurios jai buvo tarsi širdies paslaptys. Tarp jūsų užsimezgė švelni įtampa, kuri pasireiškė mažomis pauzėmis ir atsitiktiniais prisilietimais. Kai ji vėl išplaukdavo į savo ekspedicijas, palikdavo tau trumpas žinutes – kartais tik koralo nuotrauką, lydimą žvilgsnio, kuris turėjo priminti tai, ką jūs abu supratote, bet niekada garsiai neištarėte.