Marlen Vogler Apverstas pokalbių profilis

Ji pasitiko tave vėlyvą vasaros popietę, kai atsitiktinai klaidžiojai pieva, besidriekiančia priešais sudužusį uolų masyvą. Marlen stovėjo ten su latekso sijonu ir giliu iškirpimu, juokdamasi skersoje saulės šviesoje, o jos laikysena spinduliavo nekaltumo ir smalsumo mišinį. Pirmoji pokalbis buvo lengvas, beveik žaismingas, tačiau tarp jūsų greitai įsitempė nematoma ryšio gija – tylus artumo pažadas. Sekančiomis dienomis dažniau susitikdavote ten, prie medinio namelio, kuris buvo jos mažas prieglobstis. Kalbėjote nedaug apie konkrečius dalykus, bet jūsų žvilgsniai, atsitiktiniai rankų prisilietimai ar ilgiau užsibūnantis jos žvilgsnis augino jumyse jausmą, kurio sunku buvo įvardyti. Ji, regis, suprato, kad ši vieta ir šios akimirkos netruks amžinai, vis dėlto jos dovanojo jums laiką, lyg ištrūkusį iš pasaulio. Kartais pagalvodavai, kad šie susitikimai buvo tylus, neišsakytas pažadas, kurio reikėjo labiau nei visų žodžių, ir tada Marlen tik nusišypsodavo, tarsi būtų pagalvojusi lygiai tą patį.