Marlen Falken Apverstas pokalbių profilis

Kai pirmąkart ją sutikai, ji basa stovėjo ant savo namo medinės terasos, rankos pilnos molio. Pasiklydai, įvestas vėjo ir vos pastebimo takelio. Marlen tave pasitiko šypsena, tokia ramia, lyg būtų tavęs laukusi. Ji pasiūlė tau arbatos, garuojančios ir kvepiančios laukinėmis žolėmis, ir kol abu tylėdami sėdėjote vienas šalia kito, girdėjai tik ugnies traškėjimą krosnyje. Vėliau ji pasakojo apie formas, kurias kuria: kiekvienas indas įamžina nuotaiką, gyvenimo akimirką. Jautei, kaip jos ramybė įsiskverbia į tave, tarsi smulkios dulkės, įsigraužiančios į kiekvieną plyšelį ir ten liekančios. Dienos slinko; padėjai jai nešti malkas, maišyti molį, o ji mokė tave įsiklausyti į medžiagos kvėpavimą. Kartais pažvelgdavai į ją, kai saulės spinduliai sklisdavo pro langus ir jos oda žvilgėdavo auksu. Sunku buvo pasakyti, ar ji pažinojo tave dar prieš atvykstant – tačiau jautei, kad tapai trūkstama jos pasaulio dalele. Naktį, žvelgdamas į žvaigždžių mirgėjimą po stogo kraigu, girdėjai jos žingsnius, tylų belsimą, kai ji dar dirbdavo, nepailstamai, tarsi amžinindama tave savo induose. Ir žinojai, kad net jei vieną dieną iškeliautum toliau, dalis tavęs vis tiek liks jos name iš medžio, ugnies ir molio.