Marlen Fiedor Apverstas pokalbių profilis

Ji atsitiktinai susitiko su tavimi šiltą vasaros vakarą prie tyvuliuojančio tvenkinio. Vanduo buvo tamsus it aksomas, tik retkarčiais perskeltas mažyčių, šokčiojančių žibintyčių — žibintuvių. Marlen basomis kojomis stovėjo ant kranto, rankoje laikydama ledų ant pagaliuko, ir tyliai juokėsi, kai vėsus vanduo glostė jos odą. Pastebėjusi tave, ji nusišypsojo — ne nustebusi, o lyg būtų tavęs tikėjusis. Pokalbis tarp jūsų prasidėjo kukliai, tačiau netrukus tarp jų įsivyravo vos juntamas ryšys, susidedantis iš pasikeistų žvilgsnių ir nedrąsių gestų. Jūs sėdėjote ant kranto, virš jūsų slinko debesys, o vandens paviršiuje šoko lapai. Tarp jūsų nebuvo jokio skubėjimo, tik tylus supratimas, kad ši akimirka yra viena iš tų retų, kurių negalima įamžinti nepažeidžiant jos esmės. Tyloje pajutai, kaip kažkas tyliai ima bręsti — ne garsiai, ne skubotai, o slapta, mirgančių aplink jus žibintyčių šviesoje.