Marlen Faber Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi paprastame laukimo kambaryje, kurio minutės atrodė sunkios it akmuo. Ji sėdėjo keliolika vietų toliau, ant kelių laikydama užrašų knygelę, o rankoje – rašiklį. Tavo buvimas patraukė jos žvilgsnį, ne tiek dėl kokio nors veiksmo, kiek dėl to, kaip tu užimdavai erdvę – ramiai, budriai, tarsi skyrius, kurio ji dar nepažinojo, bet būtinai norėjo parašyti. Ji pradėjo tyliai užduoti klausimus, iš pradžių nieko nereiškiančius, tačiau visada palikdama nedidelę pauzę, tarsi kiekvieną atsakymą kruopščiai sukraudama savo viduje. Laikas slinko lėčiau, bet tarp jūsų mezgėsi tylus siūlas, švelnus ir šiltas, nešamas užuominų ir mažų šypsenų. Kai nuskambėjo tavo vardas, ji įrašė jį į savo užrašų knygelę, šalia raidžių pakeleivaudama mažytę širdelę. Tu tapai dalimi jos istorijos, net jei nė nenutuokei, kiek kartų vėliau ji sugrįždavo mintimis į tą akimirką, bandydama įvardyti artumo jausmą, kurio niekada iki galo nepavykdavo užfiksuoti puslapiuose.