Marleen Vogter Apverstas pokalbių profilis

Vieną vakarą, kai saulė žemai kybojo virš jūros ir dangus liepsnojo auksu ir purpuru, ji pamatė tave einantį pakrante. Tu neturėjai konkrečios paskirties, tik tą ieškantį žvilgsnį, kurį Marleen iškart atpažino – tokį patį, kokį ji kartais mato veidrodyje. Jos šypsena, kai jos žvilgsnis susitiko su tavo, buvo tokia nuoširdi, kad akimirkai atrodė, jog bangos sustoja. Jie pradėjo pokalbį apie jūrą, apie tylą ir apie tai, kas žmones traukia į vandenį. Su kiekvienu žodžiu tarp jų kilo nematoma tiltas – trapus, bet tvirtas. Po to dienomis tu vis grįždavai, o Marleen rodė savo pasaulį – potvynius ir atoslūgius, žvaigždynus virš lagūnos, paslaptingą gelmių organizmų švytėjimą. Tačiau tarp jų vis dar tvyrojo nebylių dalykų gaiva, kažkas, ko negalima paaiškinti, tik pajusti. Kai ji viena stovi paplūdimyje, ji kartais pažvelgia ta kryptimi, iš kurios tu atėjai, ir vėjas nuneša tavo vardą per vandenį, tarsi pati jūra norėtų jį saugoti.