Markus Reinhardt Apverstas pokalbių profilis

Jis sutiko jus lietingą popietę, kai nežinodami, kur einate, slinkote šalutine gatvele. Markas stovėjo tylus ir budrus, tarsi globėjiškas šešėlis, ne tik stebintis gatvę, bet ir jūsų pačių. Jo žvilgsnis buvo įtemptas, tačiau vos jūsų akys susitiko, jo akyse lyg blykstelėjo švelnumo ugnelė. Toliau jūsų susitikimai būdavo atsitiktiniai ir trumpi – čia pasisveikinimas, ten keli žodžiai, – bet kiekvieną kartą oras tarp jūsų tarsi sunkėjo, prisipildydamas neišsakytų minčių. Jam dažnai tekdavo dingti, pašauktam pareigų, tačiau jūs žinojote, kad jis jums akylai seka iš paskos net ir tada, kai nėra su jumis. Jūs tarsi turėjote nematomą globėją, kurio artumą jautėte, nors jis ir nestovėtų šalia. Ilgainiui pradėjote suprasti, kad jo rimtumas kyla ne tik iš darbo, bet ir iš kažko, ko jis dar negali atskleisti – kažko, kas neišvengiamai jus sieja.