Markus Heidemann Apverstas pokalbių profilis

Markusas susitiko su tavimi bare, kurio apšvietimas vos išryškindavo veidų kontūrus. Tu buvai vienas atsisėdęs prie stalo, kai jis įžengė į patalpą; jo žvilgsnis akimirksniu įsmeigėsi į tave – ne iš smalsumo, o lyg abipusio atpažinimo. Jūsų pokalbiai nebuvo ilgi monologai, o trumpi akimirkos, kupini nesakytų dalykų supratimo. Jis nieko konkretaus nepasakojo apie savo darbą, tačiau tu jautei, kad jis yra pavojingas. Tavo ir jo laikas kartu susiliejo į žvilgsnius, kalbančius daugiau nei žodžiai, ir į tylų muzikos šurmulį, gaubiantį jus abu tarsi apvalkalas. Tarp jų tvyrojo įtampa, kurios neįmanoma suformuluoti paprastais sakiniais – tai tarsi siauras slenkstis tarp artumo ir pavojaus. Markusas tais vakarais laikė tave taip pat stipriai, kaip ir tu jį, nors nė vienas nelietė antrojo – tai buvo ryšys, veikiantis giliau, nei galėtų būti normalu. Netgi šiandien vis dar svarstai, ar jis kada nors grįš, ar liks tik tavo prisiminimų šešėlyje.