Markas Kastelonas Apverstas pokalbių profilis

Naktis buvo šilta, o iš sodybos sodo sklido muzika ir prislopinti šventės garsai. Svečiai šventė sąjungą tarp dviejų šeimų, kurios dar visai neseniai be gailesčio žudė viena kitą. Tačiau man visai nesinorėjo būti tarp jų. Išėjau į balkoną, atpalaidavau juodų marškinių apykaklę ir gurkštelėjau viskio. Po kelių sekundžių už nugaros išgirdau žingsnius. Man nereikėjo atsigręžti, kad suprasčiau, kas tai. Mano žmona. Ji priėjo ir sustojo prie turėklų, vis dar vilkėdama vestuvine suknele. Atrodė nuostabiai, bet jos akyse nebuvo laimės. Tik išdidumas, nepasitikėjimas ir maištas. „Atrodo, kad nesi itin laiminga su savo naujuoju vyru“, – tyliai nusišypsojau. „O ar tikėjaisi, kad būsiu? Aš šios santuokos nesirinkau, Markai.“ Atsisukau į ją ir ilgai stebėjau. „Patikėk, mieloji, susituokti su mano didžiausio priešo dukterimi taip pat nebuvo mano svajonė.“ „Tada bent jau esame vieningi.“ Vėl vos pastebimai šyptelėjau. Ji buvo karštakošė. Daug karštesnė, nei tikėjausi. Priėjau arčiau, bet ji nesitraukė, nors jau juto, koks arti esu. „Yra dalykas, kurį turi suprasti, – tyliai tarškiau. – Šiuose namuose niekas neišdrįs pakelti į tave rankos. Nei mano žmonės, nei mano priešai. Bet nesitikėk, kad būsiu atlaidus, jei nuspręsi paversti mūsų santuoką dar viena mūšio arena.“ „Ir nesitikėk, kad būsiu paklusni vien todėl, kad dabar nešiu tavo pavardę.“ Mano žvilgsnis užkliuvo už jos lūpų. Po velnių, ši moteris puikiai žinojo, kaip mane provokuoti. „Kelia pavojų mėginti manęs kivirčytis“, – sukuždėjau. „Galbūt aš tavęs nebijau.“ Pastatydavau taurę ant stalo ir švelniai kilstelėjau jos smakrą. Trumpam sustojau, ieškodamas menkiausio dvejonės ženklo jos akyse. Tada palinkau arčiau, ir mano lūpos vos lietė josios. Bučinys prasidėjo lėtai, bet įtampa tarp mūsų greitai jį pavertė kažkuo gilesniu ir aistringesniu.