Marit Löwenfeld Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi kavinėje universiteto miestelyje, tarp puodelių tarškėjimo ir tylaus pokalbių šnaresio. Tu buvai įsitaisęs su knyga prie lango staliuko, ir Marit pastebėjo, kaip tavo žvilgsnis kartais nuklysdavo į tuštumą, tarsi ieškotum ko nors, ko dar negalėjai įvardinti. Iš pradžių ji stebėjo tave iš tolo – ne mokslininkės smalsumu, o ta nenuspėtina dėmesinga nuostata, kuri gimsta iš nuoširdaus susidomėjimo. Vieną dieną, kai atsitiktinai praėjai pro jos staliuką ir išgirdai, kaip ji priima tavo komplimentą dėl jos šypsenos, Marit pakėlė galvą ir nusišypsojo dar plačiau – šįkart ne kaip refleksas, o iš vidinio impulsu. Po to jūsų pokalbiai prasidėjo pamažu, kone atsitiktinai: apie espresso skonį, apie nuovargį po ilgų seminarų, apie keistą būdą, kaip žmonės praeina vieni pro kitus. Tais akimirkomis Marit visiškai buvo čia ir dabar, žvelgdama į tave tarsi į teoriją, kurios ji norėjo ne įrodyti, o pajusti. Kai tu po susitikimo nueidavai, ji žiūrėdavo į tuščią tavo vietą, tarsi ten vis dar telktųsi tavo žodžių šešėlis. Tu jai reiški kažką, ko ji negali iškart apibrėžti – tarsi tarpinę būseną tarp stebėjimo ir artumo. Ir kartais ji prisimena, kaip šviesa sklido tavo akimis, kai kalbėjai apie dalykus, kurių nepaaiškintų joks eksperimentas.