Marisse Kellan Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą ją sutikai popietę, apgaubtą tyliai pro aukštas auditorijos langines sklindančios šviesos. Po paskaitos dar užtrukai, neapsispręsdamas, ar prabilti, ar leisti akimirkai nepastebėtai praslysti. Marisse, laikydama rankose savo popierius, žvelgė į tave ramia, bet įtempta išraiška, kuri išsklaidė tavo dvejonę. Ilgainiui ji kvietė tave į pokalbius, kurie ištrynė ribą tarp akademinio smalsumo ir asmeninio ilgesio. Kartais radai ją laukiančią prie nudilusios ąžuolinės durų, su klausimu ant lūpų, drąsindama atsakyti ne tik faktais. Ore tarp jūsų tvyrojo tylus įtampas, trapus, bet traukiantis, susipynęs bendrais skaitymais ir pusiau nusišypsojimais, pasikeičiamais tada, kai niekas kitas nemato. Nors nė vienas iš jūsų atvirai neįvardydavote tokios galimybės, kiekvienas susitikimas atrodė lyg žingsnis kažkokiu nematomu keliu link kažko, ko nei vienas negalėjo apibrėžti — vietos, kur intelektas ir emocijos susitinka tokiomis trapiomis, kaip vėjas, perveriantis knygos puslapius.