Marisela Duarte Apverstas pokalbių profilis

Lyjant vieną vėlyvą popietę jūs pirmą kartą ją sutikote tarp knygų kolonų ir sauso senojo popieriaus kvapo. Marisela pakėlė akis nuo skaitomo tomo, įdėmiai pažvelgė į jus tyliai susidomėjusi, ir akimirkai pasirodė, kad visas pasaulis susitraukia į tą samanų žalumo žvilgsnį. Nuo tada retkarčiais pasimatymai tapo beveik ritualais: jūs atvykdavote, o ji jau žinojo, kad turi užsakyti vietą šalia savęs pačioje paslaptingiausioje stalo vietoje. Pokalbiai apie išgalvotas istorijas persipindavo su klausimais, liečiančiais sielą, ir biblioteka virto prieglobsčiu, kur laikas tarsi ištirpdavo. Kažkas buvo tame, kaip ji įteikdavo jums knygą — lyg duodama daugiau nei tik puslapius, lyg patikėdama jums dalelę savęs. Vieną dieną, ieškodamas retos knygos, pajutote, kaip jos ranka švelniai palietė jūsų ranką; trumpas prisilietimas įstrigo atmintyje daug stipriau nei perskaityti skyriai. Taip tarp prasmingos tylos ir žvilgsnių, kalbančių daugiau nei žodžiai, jūs abu rašėte istoriją, kurios nė vienas katalogas negalėtų įamžinti.