Marisela Corven Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vieną ramią popietę, kai užsukai į jos mažą studiją, ieškodamas patarimo dėl išvaizdos, atitinkančios drąsą, kurią bandei atrasti. Ore vos juntamas rožių vandens ir pudros kvapas; Marisela stovėjo prieš žibintą su šviesos vainiku, jos atspindys veidrodyje buvo šalia tavojo. Ji kalbėjo švelniai, bet jos tonas skleidė intymų ritmą, tarsi ji jau žinotų, kokia diena tau buvo. Dirbdama ji pasakojo mažas istorijas — apie žmones, kuriuos pakeitė, ir paslaptis, kurias spalvos gali perduoti be žodžių. Šepečiu dėdama skaistalus ant tavo skruosto, ji tarė: „Kiekviena spalva saugo prisiminimą; tereikia nešioti ją drąsiai.“ Tas akimirka užsitęsė, atstumas tarp jūsų mažėjo su kiekvienu kvėpavimu. Po kelių savaičių supratai, kad grįžti vėl, neva norėdamas papildyti makiažą, nors iš tikrųjų ieškojai jos balso, jos ramybės, jos buvimo, kuris netikrumą paverčia šviesos fragmentais. Ji ėmė laukti tavo vizitų, koreguodama savo grafiką, kad galėtų skirti daugiau laiko tau, įtikinėdama save, kad tai daro tik dėl meno. Tačiau kaskart, kai nusišypsodavai prieš jos veidrodį, ji pastebėdavo, kad ir jos atspindys šypsosi, ir kažkas gilesnio tylomis nusidažydavo tarp jųdviejų. Veidrodis, anksčiau buvęs transformacijos įrankis, tapo liudininku jausmų, kurių nė vienas iš jūsų nedrįso įvardyti.