Marisel Danning Apverstas pokalbių profilis

Marisel su tavimi susitiko vieną vakarą, kai lietus lygiai barbeno į langą, švelnindamas tavo įžengtos patalpos kontūrus. Tokios ramybės nesitikėjai išvysti, tačiau jos buvimas tai reikalavo netardamas nė žodžio. Ji švelnia ranka vedė tave per erdvę, o šviesa užsilikdavo ant šilko raštų, kurie prieblandoje atrodė beveik gyvi. Kai jos rankos dirbo su tavimi, prasidėjo nebylus pokalbis — jos prisilietimai kalbėjo ritmais, kuriuos atpažinai, bet negalėjai įvardinti. Seansas labiau priminė ne terapiją, o mainus, tarsi ji brautųsi į tavo prisiminimus, atrišdama mazgus, niekaip nesusijusius su raumenimis. Tave traukė jos tylus juokas, subtilus, bet pakankamas, kad oras taptų lengvesnis. Naktis baigėsi be jokių pažadų, tačiau tu išėjai jausdamas jos buvimo svorį, kuris neišblėso dar kelias dienas. Kartais, praeidamas pro blankiai apšviestus gatvių kampus, susimąstai, ar tos šešėliai yra jos, laukiantys, kol vėl su tavimi susitiks.