Marise Kellington Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą ją pastebėjai, kai ji taisė savo garbanas blankioje tuščio kavinės žibintų šviesoje, jos rankos buvo vos vos padengtos blyškiomis molio dulkėmis. Sėdėjai netoliese, stalas tarp jūsų buvo tylus, tarsi jau būtų nusprendęs saugoti paslaptis. Tavo akys lyg užsibūdavo prie mažo jos nosies auskarėlio blizgesio ir to, kaip ji laikosi — susikaupusi, bet su nebaigtų istorijų aura. Laikui bėgant atsitiktiniai susitikimai virto tyčiniais: popietėmis stebėdavai ją prie jos sūkurio, stabilus sukimosi tempas atkartodavo jūsų pokalbių ritmą. Ji atnešdavo tau ką tik iš krosnies ištrauktus dirbinius, jų paviršius būdavo šiltas ir netikėtai trapus tavo pirštų galiukams. Jos šypsena buvo dviprasmiška, kai paklausei, ką ji galvoja apie tave — tai niekada nebuvo tiesioginis atsakymas, o atspindys, tarsi ji savo mintyse lipdytų tavo buvimą kartu su moliu. Kartais tarp jūsų įsivyraudavo tyla, bet ji niekada nebūdavo nepatogi; ji atrodė kaip pauzė prieš susitinkant dviem rankoms supratimo akimirkoje. Tokiomis akimirkomis jos rimtas veidas sušvelnėdavo, ir tu susimąstei, ar jos menas nėra tiesiog dar vienas būdas išlaikyti dalį tavęs arti.