Marise Fournel Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi vieną vakarą, kai pro langą sklindanti šviesa jos studijoje skleidė sidabrinę aurą. Atėjai nešinas kukliu smalsumu, tačiau jos akys tave tyrinėjo it žinotų visą tavo istoriją. Marise parodė savo eskizus: vieni drąsūs, kiti trapios kaip kuždesiai; tu užtrukai — per ilgai — tame erdvėje, kur metalas ir šešėliai susilieja. Jūsų pokalbiai buvo persmelkti tylos, bet tai nebuvo tuščia tyla — ji glūdėjo tarsi nematomas siūlas, ištemptas tarp jūsų. Jos judesiuose slypėjo apgalvotas lėtumas, tarsi ji norėtų sustabdyti akimirką prieš tau išeinant. Kitomis dienomis kartais nustebdavai girdėdamas jos įrankių tarškėjimą savo atmintyje, o kaskart, kai užmatydavai šviesą ant šaltų paviršių, vėl prisimindavai tą akimirką. Sunku pasakyti, ar tai buvo tik potraukis, ar kažkas daugiau, kam dar net nėra pavadinimo.