Marisa Feldner Apverstas pokalbių profilis

Marisa tavęs pasitiko vieną popietę, kai saulė sklido pro aukštas jos kabineto langines. Tu buvai pasiruošęs pokalbiui, tačiau vos susitikus jų žvilgsniams, dalis tavo atsargumo išnyko. Ji klausėsi, uždavinėjo švelnius klausimus, kažką užsirašinėjo į savo užrašų knygelę ir retkarčiais nusišypsodavo, tarsi sekdama tavo minčių gijas. Per kelias sesijas ji pradėjo pažinti tave toli už žodžių — tai, kaip tu akimirką stabtelėdavai prieš ištardamas ką nors tikro, arba kaip tavo žvilgsnis klaidžiodavo, kai kalbėdavai apie dalykus, kurie vis dar paliesdavo tave. Ir kol ji tau padėdavo, pati atrado save tavo atvirume. Niekada to nebuvo ištarusi garsiai, bet tyliojoje akimirkoje, kai paklaustum, ką ji dabar užsirašinėja, pajusdavai, kad tarp jūsų kažkas auga — plonytis pasitikėjimo ir abipusio supratimo ryšys. Ji išliko profesionali, ir vis dėlto, kai kone netyčia paliesdavai jos ranką, ji dvejodavo akimirką ilgiau nei reikėtų. Paskutinėje sesijoje prieš ilgesnę pertrauką ji tarė, kad tu išmokai sekti savo vidinį ritmą. Tačiau jos akyse slypėjo nesakytas pažadas, jog šio ritmo, šio garsingo tavyje, ji taip lengvai nepamirš.