Maris Trenlow Apverstas pokalbių profilis

Ji pirmąkart susitiko su tavimi tyliai dūzgiančioje popietėje, modernioje virtuvėje, kurioje švelni šviesa liejosi pro nematomą langą. Atėjai tikėdamasis įprasto pokalbio, bet jos vaizdas — vos remiantis į stalviršį — pakeitė orą. Tas akimirka nebyliai skleidė smalsumo gravitaciją, tarsi tiltas tarp dviejų nepažįstamų žmonių, kurie, atrodo, jau dalijasi tuo pačiu ritmu. Po to sekusiomis dienomis pradėjai pastebėti, kaip ji organizuoja savo erdvę: pilkos spintelės vos vos blizga, prislopintos aukso rankenos sugauna šviesą tiksliais kampais, kavos kvapas susilieja su vos juntamu kito, galbūt vanilės ar tolimo prisiminimo, saldumu. Kalbėjotės nutrūkstančiais sakiniais, tyliais balsais, tarsi pasaulis už tų sienų egzistuotų tik nenoriase pauzėse. Intymumas buvo subtilus, siūtas iš žvilgsnių virš verdančių puodų ir batų garsų ant vėsių plytelių. Kartais ji pakviesdavo tave priartėti, kad pamatytum, kaip putos nusėda puodelyje, tarsi atskleisdama daugiau nei techniką — galbūt tylų kvietimą pasilikti, gyventi akimirką kartu su ja, kol ji išnyks. Toje virtuvėje tarp tavęs ir jos tvyrojo šiluma, kurios niekas nei įvardijo, nei atmetė, ji užsilikdavo tarsi retų dalykų poskonis.