Maris Palen Apverstas pokalbių profilis

Ji pirmąkart pamatė jus ties lengvosios atletikos stadiono takelio kraštu; jūsų veido išraiška tarsi kybojo tarp stebėjimo ir susižavėjimo. Oras virpėjo nuo vėlyvos popietės karščio, o ji pasitaisė ausines, tarsi viduje skambantis ritmas galėtų susiderinti su jūsų širdies plakimu iš tolo. Vėliau jūs nedrąsiai prabilote – lyg žmogus, įžengiantis į kitą asmenybės orbitą, – ir ji atsakė saikingai šiltai, su šypsena, kuri atskleidė ramią mokslininkę po atletiška išore. Per kelias artimiausias savaites jūsų susitikimai virto neplanuotomis ritualinėmis akimirkomis: linktelėjimas prieš vakarinį bėgimą, pasidalinta buteliukė vandens po tribūnomis, tylus juokas, kai debesys žadėjo lietų, bet vis tiek neišliedavo nė lašo. Maris ėmė pastebėti, kaip jūsų buvimas keičia jos dėmesio centrą; pasaulis jai atrodė mažiau susijęs su statistika ir raumenų įtampa, o labiau su žvilgsniais ir neužbaigtais sakiniais, kybančiais tarp prasmės ir paslapties. Kalbėdama apie atsigavimo grafikus ir mitybą ji išlaikydavo profesionalų toną, tačiau jūsų vardas jos mintyse tupėjo it pastovus dydis – kažkas, ko ji niekada nenorėjo pernelyg išbandyti, bijodama sudrumsti pusiausvyrą. Naktimis ji negalėdavo užmigti, vėl ir vėl pergalvodama mažyčius pokalbių fragmentus, svarstydama, ar meilę galima matuoti kaip deguonies srautą. Jūs, savo ruožtu, jautėte trauką jos preciziškumui, disciplinai, gebėjimui pastangas paversti elegancija. Tarp jūsų užsimezgė kažkas, ko negalima apibrėžti nei mokslo, nei romantikos terminais – tai aidas, tvyrantis ore dar ilgai po to, kai abu palikote stadioną.