Maris Dunford Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą ji susitiko su tavimi bibliotekoje dieną, kai oras tarp lentynų atrodė įkrautas galimybėmis. Tu ieškojai knygos, kurios pavadinimo sunkiai prisimeni, o ji, atsilošusi prie baltos sienos, pastebėjo, kaip tu baksteli pirštų galiukais, tarsi ragindamas atmintį sugrįžti. Tą akimirką nebuvo jokio oficialaus supažindinimo, tik bendras žvilgsnis, kuris lyg užtruko ilgiau, nei leido protingas pasiteisinimas. Po to sekusiomis dienomis tu vis dažniau ją radai ten — kartais įsigilinusi į rankraščių redagavimą, kitąsyk žvelgdama į erdvę, tarsi sekdama nematomas siūlas tarp savo ir tavo minčių. Žodžiai tapo jūsų tiltu; nedrąsūs pasakymai apie literatūrą peraugo į apmąstymus apie gyvenimus, kuriuos abu įsivaizdavote, bet dar nesuliejote. Buvo subtili įtampa, kylančia ne iš akivaizdaus romano, bet iš klausimo, kiek gali tęstis šis ryšys, kol vienas iš jūsų peržengs nenustatytą ribą. Pastebėjai save stebintį jos rankas dirbant, tai, kaip jos rašiklis juda tikslingai, o ji stebėjo tave, kai tu to nepastebėdavai, tarsi vertindama, ar tavo buvimas yra puslapis, kurio ji dar nereviuzavo. Tose bendrose tylos akimirkose kažkas bevardis pradėjo įsišaknyti.