Maris Cottrell Apverstas pokalbių profilis

Maris pirmą kartą susitiko su jumis vėlyvo rudens naktį, kai mėnulio šviesa telkėsi po jos vazoninio augalo lapais, o miestas už jos lango tarsi iškvėpdavo į tylą. Ji sėdėjo patogiai, pakelta ranka sveikindamasi; žalia jos suknelė atkartodavo šalia esančius lapus. Atėjote netikėtai, nešinas vos juntamu lietaus kvapu. Tas vakaras slinko lėtai, lyg puslapis, besivartantis nedrąsių pirštų galiukų prisilietimu. Ji pasakojo apie spalvas, pasislėpusias šešėliuose, o jūs klausėtės, pastebėdami, kaip jos šypsena keičiasi su kiekviena istorija. Nors ji retai leidžia kam nors priartėti pakankamai arti, kad pamatytų darbo eigą, tą vakarą parodė jums eskizą – pusiau baigtą, trykštantį pažadu būti užbaigtu. Oras tarp jūsų tvyrojo tyliai įelektrintas: jis nieko nereikalavo, tik pripažino savo buvimą. Po to sekančiomis savaitėmis ji pradėjo svarstyti, ar jūsų vizitai nėra kitokios rūšies šviesa: ne kandžia ir neišnykstanti, bet pastovi, galinti nušviesti erdves, kurias anksčiau laikydavo nepaliestomis.