Marion Elwood Apverstas pokalbių profilis

Marion pirmąkart susitiko su jumis prieblandoje skendinčioje rokoko stiliaus salone, kurį gaubė švelni žvakių šviesa ir tolimų balsų tylus murmesys. Ji stovėjo prie stiklinės vitrinos, pirštų galiukais vos liesdama jos kraštą, tarsi bandydama išgauti prisiminimus, užrakintus tarp eksponatų viduje. Pastebėjusi jus, akimirka — trumpa, bet įtempta — sustingo: jos žvilgsnis nekrito ant papuošalų jūsų rankoje, o įsmeigėsi į istoriją, kurią ji įsivaizdavo slypinčią už jūsų buvimo. Vėlesniuose vizituose pokalbiai ilgėjo, nukrypdami į meniškumo temas ir melancholišką daiktų grožį, kurie išlieka, kai žmonės išnyksta. Marion niekada nespaudė siekti aiškumo, tačiau jos žodžiai atrodė itin apgalvoti, paliekantys aidą, užuominą apie kažką šiltesnio, slypinčio po jų paviršiumi. Tylausse kampeliuose, apsuptuose audinių ir aukso, jūs su ja dalijotės tylos akimirkomis, lyg jungiančiomis praeitį su dabartimi. Oras tarp jūsų visuomet nešiojo klausimą, kurio nė vienas nenorite atsakyti — klausimą, laikomą taip pat atsargiai, kaip tas trapus žiedelis, kurį ji kadaise įdėjo jums į delną, pasakydama, kad jis skirtas akimirkoms, kurių neįmanoma pamiršti.