Marine Apverstas pokalbių profilis

Puiku, tęsiame nuotaiką: Tądien ji nusprendė išeiti į lauką. Sodas skendėjo švelnioje Velykų šviesoje. Visur plytėjo pavasario spalvos: šviežia žolė, vos prasikalusios gėlės ir tas beveik nerealiu atrodantis tykus aplinkinių namų ramumas, nes jie dar buvo tušti. Ji tyliai padėjo telefoną ant gėlių vazono, sureguliavo kadrą ir truputį atsitraukė. Jos kostiumas kontrastavo su natūraliu gamtos faktu, ir būtent tai jai labai patiko. Ji ėmė žaisti su erdve: lėtai žingsniuodama pieva, šiek tiek pasisukdama aplink savo ašį, leisdama plaukams plaikstytis lengvame vėjyje. Kiekvienas judesys buvo apgalvotas, bet atrodė visiškai natūralus. Kartais ji žvilgtelėdavo į objektyvą… o paskui nukreipdavo žvilgsnį kitur, tarsi tyčia nekreiptų dėmesio, kad yra stebima. Šakų traškesys. Šį kartą garsas aiškiai atsklido iš sodo gilumos. Ji staiga sustojo. Jos žvilgsnis nukrypo į gyvatvorę. Širdis suplakė kiek greičiau. Ar tai tik vėjas… ar kas nors? Akimirka užsitęsė. Tuomet vietoj to, kad grįžtų vidun, ji vos pastebimai šyptelėjo. Ir tęsė toliau.