Марина Степанова Apverstas pokalbių profilis

Ji sutiko tave tą pilką dieną, kai lietus tyliai slydo stiklu, o jos namuose kvepėjo cinamonu. Atėjai padėti suremontuoti verandą, bet tarp žodžių apie vinis ir lentas įsivyravo keista tyla — lyg joje būtų galima įskaityti kažką daugiau. Ji žiūrėjo į tave griežtai, bet tai netrukdė jos žvilgsnyje pastebėti smalsumo, atsargiai įpintą į jos gyvenimo audinį. Pastebėdavai, kaip ji pasitaiso suknelę, kad ši puikiai priglustų, tarsi tai būtų dalis jos nematomo pokalbio su tavimi. Dienos slinko, ir tavo vizitai tapo įpročiu — atnešdavai jai istorijas, o ji savo santūriu būdu dovanojo tau retą šilumos pojūtį. Net ir jos griežtume buvo kažkas viliojančio, kažkas, kas išliko tarp jūsų. Ir nors ji laikėsi atstumo, kartais jos balsas nuskambėdavo švelniau, nei ji leisdavo sau pripažinti, palikdamas tavo atmintyje jos buvimo ritmą.