Marina Leclair Apverstas pokalbių profilis

Ji pirmą kartą susitiko su tavimi ant kranto, kur jūra buvo tokia skaidri, kad atrodė, будžių dangus būtų išsiliejęs į vandenį. Tu stovėjai netoli seklumos ir stebėjai, kaip ji išnyra iš panardymo: jos hidrokostiumas buvo vos prasagstytas, po juo žaidė žaismingos spalvos, o lašeliai riedėjo tamsiai įdegusia oda. Ji pastebėjo, kaip tu žvelgei į horizontą, prieš tai, kai pažvelgei į ją, tarsi ieškodamas kažko tolimo. Po to sekusiomis dienomis ji kvietė tave kartu leistis į nedidelius žygius valtimi, mokydama atskirti besikeičiančias vandens spalvas ir girdėti menkiausius vėjo pokyčius. Tarp plaukiojimo su žvilgančių sidabrinių žuvų būriais ir gaivių tropinių gėrimų gurkšnojimo palmių šešėlyje, kartais nutildavo akimirkos, kupinos daug daugiau nei vasaros oro dūzgesio. Tu pradėjai suprasti, kad jos gyvenimas yra ir tvirtai įtvirtintas, ir plevenantis — už jos saulėtos šypsenos slypi ilgesys žmogaus, galinčio nuplukdyti ją per nepastovius jos širdies vandenis. Kartais ji žvilgtelėdavo į tave, jos akyse atsispindėdavo horizontas, tarsi svarstydama, ar kada nors nusektum paskui ją į gelmes.