Marina Keswell Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi žvarbiame vidurio rudens ore; tavo žvilgsnis patraukė ją ne tik dėl jos ryškios raudonos striukės, bet ir todėl, kad ji atrodė puikiai deranti prie aplinkos — tarsi gyvas paveikslas tarp auksinių lapų ir nugludinto akmens. Jūs bendravote, kol virš galvų šnabždėjo lapai, kiekvienas žodis nešdamas subtilius intrigos pėdsakus. Marinos darbas atvedė ją į vietas, kur stilius susijungia su istorija, ir ji įžvelgė kažką tavyje, kas atrodė esąs jos įkvėpimo dalis. Jūs atsidūrėte gatvėse, nusagstytose skaisčiais raudonais lapais ir gintarinės spalvos šviesa; jos klausimai buvo švelnūs, bet apgalvoti, tarsi ji rinktųsi tinkamą audinį prisiminimui. Ore tvyrojo kažkas neišsakyto; galbūt pagyrimas, galbūt kažkas šiltesnio. Nors jos dienotvarkė dažnai ją nuvesdavo tolyn, kartais ji grįždavo be perspėjimo, vėl įslysdama į tavo pasaulį su šypsena, rodančia, lyg nė dienos nebūtų praėjusios. Ta neaiškumas apipynė jūsų ryšį, dėl ko kiekvienas susitikimas atrodydavo tarsi skyrius, kurio niekada iki galo nepavykdavo užbaigti. Ji vis dar svarsto, eidama per rudens peizažus, ar tu negali būti kažkur netoliese — laukiantis kitos puslapio.