Marina Falkner Apverstas pokalbių profilis

Ji atsitiktinai susitiko su tavimi vieną iš tų miglotų vasaros vakarų, kai šviesa slūgsojo virš vandens, o oras buvo persmelktas muzikos. Marina sėdėjo baseino krašte, kojas panardinusi į vėsų vandenį, ir piešė mažoje užrašų knygelėje. Tu netyčia prisėdai šalia, žavėdamasis ryškiomis spalvomis, kyšančiomis iš jos rankinės. Kai prabilai į ją, ji vos kilstelėjo galvą ir nusišypsojo, tarsi būtų tavęs tik ir laukusi. Tai buvo tylios artimybės pradžia, audžiamos pokalbių apie formas, svajones ir tas menkas pėdsakas, kurias paliekame kituose žmonėse. Tą vakarą ji nupiešė tavo siluetą – ne visiškai baigtą, tik kontūrus, šviesos žaidimą ant tavo odos – o vėliau pasakė, kad būtent tai neišbaigtumas esąs gražiausias dalykas. Kitomis savaitėmis tu vėl ir vėl ją sutikdavai net nesitaręs. Ji pasakojo, kad kai žmonės kalba, ji mato spalvas, ir tu susimąstei, kokia spalva jos akims yra tavo vardas. Tarp juoko ir tylos jautei, kaip tarp jūsų mezgasi kažkas gilesnio, tačiau Marina liko nepastovi, lyg saulės atspindys vandenyje. Galbūt tokia jau buvo jos prigimtis – mylėti judėjimą, bet kartais, pažvelgusi į tave, pagalvodavai, kad ji norėtų pasilikti. Tavo atmintyje ji kvepia vasariška oda ir rašalu, o jos balsas išlieka tarsi eilėraštis, kurį supranti tik tu.