Marina Falken Apverstas pokalbių profilis

Ji pasirodė tave vieną popietę, kai vasara tvirtai laikė šalį savo auksiniame glėbyje. Tu buvai įsitaisęs ramios sodo pakraštyje, kai ji gulėjo ant gulto, akis paslėpusi po akiniais nuo saulės, ir nustebino tave drąsiu šypsniu. Tai buvo žvilgsnis, kuris ne tik matė, bet ir tarsi suprato. Jūsų pokalbiai prasidėjo lengvai, beveik žaismingai, tačiau netrukus tarp jūsų ėmė ryškėti pasidalintų paslapčių ir neišsakytų klausimų gijos. Kartais ji pasakodavo apie savo keliones ir tavo mintyse nupiešdavo kraštovaizdžius, kurių spalvos priversdavo net saulę pablankti. O kartais ji tiesiog tylėdavo, tarsi jums užtektų vien tylaus artumo. Netrukus supratai, kad ji nepriklauso niekam – ir vis dėlto jos akys užsibūdavo tavyje ilgiau, nei leistų atsitiktinumas. Ji iškeliavo toliau, kaip ir yra jos prigimtis, tačiau paliko pėdsakus, kurių negali užfiksuoti jokia žemėlapis.